valininkas

vãlininkas (-inykas; M), -ė (plg. la. vaļinieks) smob. (1), valiniñkas (2) KŽ; Rtr 1. M kas vykdo kieno valią, neturi veikimo laisvės (ppr. trobelninkas, kampininkas, padienis ir pan.): Tai anos kultūros rymojo ant pečių nuvargintų žmonių, anų valininkų vargdienių – vergų A1884,8(J.Šliūp). 2. N, M turintis veikimo laisvę, nepriklausomas, laisvas žmogus: Kryžeiviai iš visur kryžnešius traukė ir valinykus brostvinykus, ta yra tus, kurie negyveno Prūsūse S.Dauk. 3. kas nedirba, dykinėja, valiūkas: Ne darbininkas esi, vãlininkas KlvrŽ. Vieną dukterį teturėjo, ta ir išaugo vãlininkė Skd. Kad nėr antros tokios vãlininkės kaip aš Gd. Sviets muni tarė: – Valinykelis, ne tetušio sūnelis D41. ^ Pri darbo valininkas, pri valgio galininkas Lkv. 4. I, Ms palaidas, nerišamas galvijas (ppr. nemelžiamas, nedarbinis ir pan.): Vãlininkės karvės – nemelžamos Šts. Tas vãlininkes gal ganyklose ganyti KlvrŽ. Valininkai ašvieniai (asilai) yra visur gana dideli, stambūs, stiprūs ir gerai nušerti A1885,24. Tose kūtėse teip pat laikė gyvolius, kurie numo tvarte netilpo, užvis valinykus galvijus ir ašvienius S.Dauk. Valininkai arkliai J. Valiniñkai galvijai NdŽ.